Tikimės diskusijos štai tokiu klausimu:

Dabar dažnai pasirodžius žinioms apie kurios nors kredito įstaigos problemas, indėlininkai nebepuola atsiimti savo indėlių, nes yra garantuoti jų saugumu. Negana to, dažnai pasigirsta tokių komentarų: „Koks skirtumas kaip bankui sekasi? Svarbu gerai už indėlius moka. Juk jei bankrutuos, valstybė padengs“, „Laikau ten, kur daugiausiai moka“. Vis tiek apdrausta“.

Didesnės palūkanos už indėlį nebeatspindi su investicija susijusios rizikos. Dabar palūkanų norma – tik banko ar kredito unijos įrankis pritraukti arba atsikratyti indėlių. Atrodo, kad po AB banko „Snoras“ bankroto atvejo, kai VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ indėlininkams išmokėjo visą draudimo sumą, pastarieji nustojo domėtis kredito įstaigų patikimumu ir tiesiog indėlius laiko bet kur, kur moka didžiausias palūkanas. Taigi banko prievaizdo funkcija palikta tik Lietuvos bankui.

Dar gi dažnai pamirštama, kad kredito įstaigos bankroto atveju jos indėlininkams indėliai būtų grąžinami iš jau iššluoto, tuščio fondo. O tai reiškia, kad valstybė skolinsis tokiai draudimo išmokai. O valstybės skolas reikės grąžinti jei ne patiems indėlininkams per palūkanų pajamų apmokestinimą, tai bent jų vaikams ir anūkams – ateityje.

Koks Jūsų požiūris?